草间弥生
草間彌生

source: yayoi-kusamajp

Born in Nagano Prefecture.
Avant-garde sculptor, painter and novelist.

Started to paint using polka dots and nets as motifs at around age ten ,and created fantastic paintings in watercolors, pastels and oils.

Went to the United States in 1957. Showed large paintings, soft sculptures, and environmental sculptures using mirrors and electric lights. In the latter 1960s, staged many happenings such as body painting festivals, fashion shows and anti-war demonstrations. Launched media-related activities such as film production and newspaper publication. In 1968, the film “Kusama’s Self-Obliteration”which Kusama produced and starred in won a prize at the Fourth International Experimental Film Competition in Belgium and the Second Maryland Film Festival and the second prize at the Ann Arbor Film Festival. Held exhibitions and staged happenings also in various countries in Europe.

Returned to Japan in 1973. While continuing to produce and show art works, Kusama issued a number of novels and anthologies. In 1983, the novel “The Hustlers Grotto of Christopher Street” won the Tenth Literary Award for New Writers from the monthly magazine Yasei Jidai.

In 1986, held solo exhibitions at the Musee Municipal, Dole and the Musee des Beaux-Arts de Calais, France, in 1989, solo exhibitions at the Center for International Contemporary Arts, New York and the Museum of Modern Art, Oxford, England. In 1993, participated in the 45th Venice Biennale.

Began to create open-air sculptures in 1994. Produced open-air pieces for the Fukuoka Kenko Center, the Fukuoka Municipal Museum of Art, the Bunka-mura on Benesse Island of Naoshima, Kirishima Open-Air Museum and Matsumoto City Museum of Art, , in front of Matsudai Station, Niigata,TGV’s Lille-Europe Station in France, Beverly Gardens Park, Beverly hills, Pyeonghwa Park,
Anyang and a mural for the hallway at subway station in Lisbon.

Began to show works mainly at galleries in New York in 1996. A solo show held in New York in the same year won the Best Gallery Show in 1995/96 and the Best Gallery Show in 1996/97 from the International Association of Art Critics in 1996.

From1998 to 1999, a major retrospective of Kusama’s works which opened at the Los Angeles County Museum of Art traveled to the Museum of Modern Art, New York, the Walker Art Center and the Museum of Contemporary Art, Tokyo.

In 2000, Kusama won The Education Minister’s Art Encouragement Prize and Foreign-Minister’s Commendations. Her solo exhibition that started at Le Consortium in France in the same year traveled to Maison de la culture du Japon, Paris, KUNSTHALLEN BRANDTS ÆDEFABRIK, Denmark, Les Abattoirs, Toulouse, KUNSTHALLE Wien, Art Sonje Center, Seoul.

Received the Asahi Prize in 2001, the Medal with Dark Navy Blue Ribbon in 2002, the French Ordre des Arts et des Lettres (Officier), and the Nagano Governor Prize (for the contribution in encouragement of art and culture) in 2003

In 2004, Her solo exhibition “KUSAMATRIX” started at Mori Museum in Tokyo. This exhibition drew visitors totaling 520,000 people. In the same year, another solo exhibition started at The National Museum of Modern Art, Tokyo In 2005, it traveled to The National Museum of Modern Art, Kyoto, Hiroshima City Museum of Contemporary Art, Contemporary Art Museum, Kumamoto,
Matsumoto City Museum of Art.

Received the 2006 National Lifetime Achievement Awards, the Order of the Rising Sun, Gold Rays with Losette and The Praemium Imperiale -Painting- in 2006.

In 2008, Documentary film : “Yayoi Kusama, I adore myself” released in Japan and also screened at international film festival and museum. Exhibition tour started at Museum Boijmans Van Beuningen in Rotterdam, traveled to Museum of Contemporary Art Sydney in Australia in 2009, City Gallery Wellington in New Zealand. Conferred the honorary citizen of Matsumoto city.

Solo exhibition at Gagosian Gallery NY and LA, Victora Miro Gallery in London and Padiglione d’Arte Contemporanea in Milan. Honored as Person of Cultural Merits in Japan 2009.

In 2010, solo exhibition and permanent outdoor sculpture at Towada Art Center in Japan.?Participation to Sydney Biennale and Aichi Triennale. Solo exhibition at Victoria Miro Gallery in London, fiac in Paris.

2011, solo exhibition at Gagosian gallery (Roma), Victoria Miro gallery (London). Europe and North America retrospective tour started at Museo
Nacional Centro De Arte Reina Sofia, Madrid traveling to Centre Pompidou

(Paris), TATE MODERN (London) and Whitney Museum (New York). Solo exhibition at Watari Art Museum (Tokyo). In September, participate in the 2011 Chengdu Biennale (China). Programmed solo exhibition at Queensland Art Gallery (Brisbane) in November.

2012, “Eternity of Eternal Eternity”, recent works solo national traveling show started at National Museum of Art, Osaka traveled to The Museum of Modern Art, Saitama, Matsumoto City Museum of Art, Nagano, Niigata City Art Museum. In the next year, it travel to Shizuoka Prefectural Museum of Art, Oita Art Museum and Museum of Art, Koch. Solo exhibition at Victoria Miro gallery (London). Shinjuku Honorary Citizen Award. The American Academy Of Arts and Letters Foreign Honorary Membership. Collaborated with Louis Vuitton creative director Marc Jacobs on collaborative collection “LOUIS VUITTON × YAYOI KUSAMA Collection”.

2013, “Yayoi Kusama. Obsesión infinita [Infinite Obsession]“, South America retrospective tour started at Malba – Fundacacion Constantini. It will travel to Centro Cultural Banco do Brasil, Rio de Janeiro, Centro Cultutal Banco do Brasil, Brasília, Instituto Tomie Ohtake, São Paulo and Mexico City. “KUSAMA YAYOI, A Dream I Dreamed”, recent works exhibition tour started at Daegu Art Museum, Korea. It will travel to Museum of Contemporary Art Shanghai, Seoul Arts Centre, Taipei Fine Arts Museum, National Gallery of Modern Art, New Delhi.
.
.
.
.
.
.
.
source: yayoi-kusamajp

草間 彌生

前衛彫刻家　画家　小説家

10歳の頃より水玉と網模様をモチーフに絵を描き始め、水彩、パステル、油彩などを使った幻想的な絵画を制作。

1957年渡米、巨大な平面作品、ソフトスカルプチャー、鏡や電飾を使った環境彫刻を発表する。

1960年代後半にはボディ・ペインティング、ファッション・ショー、反戦運動など多数のハプニングを行う。

1966年第33回ベニス・ビエンナーレに参加し、「ナルシスの庭」を発表。また映画製作や新聞の発行などメディアを使った表現にも着手。

1968年自作自演の映画「草間の自己消滅」は第４回ベルギー国際短編映画祭に入賞、アン・アーバー映画祭で銀賞、第２回メリーランド映画祭にて受賞。ヨーロッパ各国でも展覧会、ハプニングを行う。

1973年帰国、美術作品の制作発表を続けながら、小説、詩集も多数発表。

1983年小説「クリストファー男娼窟」で第10回野性時代新人賞を受賞。

1986年フランスのカレー市美術館、ドール美術館にて個展。

1989年ニューヨーク国際芸術センター、イギリスオックスフォード美術館にて個展。

1993年第45回ベニス・ビエンナーレに参加。

1994年より野外彫刻を手がける。福岡健康センター、福岡美術館、ベネッセ・アイランド直島文化村、霧島アートの森、松本市美術館、松代駅前（新潟）、TGV リール駅前（フランス）、ビバリー・ガーデンズ・パーク（ビバリーヒルズ）、平和公園（安養市、韓国）に野外彫刻を、リスボンの地下鉄通路に壁画を制作。

1996年からは主にニューヨークのギャラリーを中心に活動を始め、国際美術評論家連盟よりベストギャラリー賞1995/96、ベストギャラリー賞1996/97を受ける。

1998年から1999年にかけてロスアンゼルス・カウンティ・ミュージアムを皮切りに大回顧展がニューヨーク近代美術館、ウォーカーアートセンター、東京都現代美術館を巡回。

2000年 第50回芸術選奨文部大臣賞、外務大臣表彰を受賞。同年、フランス、コンソルシウムで始まった個展は、パリ日本文化会館、オーデンセ美術館(デンマーク)、レザバトア美術館(トゥールーズ)、クンストハーレーウイーン、アートソンジュ・センター（ソウル）、アートソンジュ・ミュージアム（慶州）を巡回。

2001年 朝日賞受賞。

2002年 松本市美術館開館記念個展、紺綬褒章授賞。

2003年 フランス芸術文化勲章オフィシェ受勲、長野県知事表彰（芸術文化功労）受賞。

2004年 森美術館個展「クサマトリックス」（森美術館）は52万人を動員。同年、東京国立近代美術館より始まった個展が京都国立近代美術館、広島市現代美術館、熊本市現代美術館、松本市美術館を巡回。

2006年 ライフタイム　アチーブメント賞（芸術部門）、旭日小綬賞、高松宮殿下記念世界文化賞（第18回）絵画部門　受賞 。

2008年 ドキュメンタリー映画（ニアイコール） シリーズ第５弾「草間彌生わたし大好き」公開。ボイマンス・ファン・ベーニンゲン博物館（オランダ）にて回顧展の巡回が始まる。松本市名誉市民に推挙される。

2009年 シドニー現代美術館、ウェリントンシティギャラリー（ニュージーランド）回顧展巡回。ガゴシアン・ニューヨーク、ガゴシアン・ビバリーヒルズ、ヴィクトリア・ミロギャラリー（ロンドン）、Padiglione d’Arte Contemporanea（ミラノ）の各都市で個展。文化功労者に選出される。

2010年 十和田市現代美術館にて個展、同市アート広場に恒久彫刻インスタレーションを展示。シドニービエンナーレ、あいちトリエンナーレに参加。ヴィクトリア・ミロギャラリー（ロンドン）、Fiac（パリ）で個展。

2011年 ガゴシアンギャラリー（ローマ）、ヴィクトリア・ミロギャラリー（ロンドン）で個展。国立ソフィア王妃芸術センター（マドリッド）から欧米回顧展「YAYOI KUSAMA」がスタート、ポンピドゥー・センター（パリ）へ巡回。ワタリウム美術館（東京）個展。秋には成都ビエンナーレ（中国）参加、クイーンズランド・アートギャラリー（ブリスベン）で個展。

2012年 国立国際美術館（大阪）で新作個展「永遠の永遠の永遠」が巡回開始、その後,埼玉県立美術館、松本市美術館、新潟市美術館へ、翌年には静岡県立美術館、大分市美術館、高知県立美術館へ巡回。欧米回顧展がテート・モダン（ロンドン）、ホイットニー美術館（ニューヨーク）へ巡回。ヴィクトリア・ミロギャラリー（ロンドン）で個展。新宿区栄誉区民顕彰。アメリカン・アカデミー・オブ・アーツ＆レターズ会員。ルイ・ヴィトンとのコラボレーション「LOUIS VUITTON × YAYOI KUSAMA Collection」を発表。

2013年 Malba – Fundacacion Constantini(ブエノスアイレス)で南米回顧展が巡回開始し、Centro Cultural Banco do Brasil（リオデジャネイロ）、CentroCultutal Banco do Brasil（ブラジリア）、Instituto Tomie Ohtake（サンパウロ）、メキシコシティーに巡回予定。また近作展「KUSAMA YAYOI, A Dream I Dreamed」が大邱美術館（韓国）で巡回開始し、上海当代芸術館（中国）、ソウルアーツセンター（韓国）、台北市立美術館（台湾）、国立近代美術館（ニューデリー）に巡回予定。
.
.
.
.
.
.
.
source: bernardinailt

„Noriu gyventi amžinai! – tikina gyva šiuolaikinio meno legenda 81-erių Yayoi Kusama. – Man reikia dar dviejų ar trijų šimtų metų, kad spėčiau padaryti viską, ką esu sumaniusi. Man tikrai reikia daugiau laiko apmąstymams. Trokštu dar labiau pažinti save – savo estetiką, savo ryšį su aplinkiniu pasauliu.“

Suprantama, kad nenuilstančiai japonei, kurios liežuvis neapsiverčia pavadinti močiute, laiko reikia ne tik kurti jos firmines taškuotas instaliacijas. Juk ji aktyviai kuria ir didelių gabaritų skulptūras bei koliažus, tapo, publikuoja romanus ir eilėraščius, yra prisidėjusi prie daugelio mados projektų. Be to, kasdien dirba dar vieną sunkų darbą – kovoja su psichikos liga, kurios priežastys, kaip sako pati Yayoi, – jos sudėtingi santykiai su valdinga motina.

Nuo 1975-ųjų iki šių dienų gyvendama psichiatrijos ligoninėje, Tokijuje, japonė nenuilsta kurti, nes tik kūryba kadaise padėjo jai pažvelgti į akis savo pačios ligai ir iki šiol lieka vieninteliu veiksmingu būdu nugalėti ją kamuojančias baimes. „Savo apsėdimą gydau naudodama baimę kaip kūrybos medžiagą. Mano menas yra mano gyvenimo, o ypač mano ligos, išraiška“, – kalba kasmet naujų darbų sukurianti Y.Kusama, kuri dėl skiriamojo kūrybos bruožo – pomėgio darbus marginti taškais – jau seniai praminta žirnelių princese.

Pernai Y. Kusamos milžinišką instaliaciją „Taškuotas apsėdimas“ („Dots Obsession“ – angl.) pamatė ir gausus jos gerbėjų būrys Lietuvoje – Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, įspūdingas kūrinys tapo Japonijos meną pristatančios parodos „Big in Japan“ dalimi.

Narcizo sodas, Venecijos bienalė, 1966 m.
Nors kartą girdėjusieji Y. Kusamos vardą turėjo sužinoti ir tai, kad ši menininkė didžiąją gyvenimo dalį kenčia nuo psichikos sutrikimo, o jos kūryba – tai jos ligos paveiktos mąstysenos atspindys.

Nuo ankstyvos vaikystės Y. Kusamą kankino haliucinacijos, pasikartojančios mintys apie savižudybę, depresinės nuotaikos ir baimės. Pati autorė ne kartą viešai pasakojo mananti, kad dėl sutrikusios psichikos kalti jos santykiai su motina – valdinga ir despotiška verslininke, kurios įkurtas verslas, pasak menininkės, klesti iki šių dienų.

Gimusi Matsumoto mieste 1929-ųjų kovo 22-ąją, Y. Kusama nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų motinos buvo nemylima, mušama po kelis kartus per dieną, nuolat stumdoma. Ji ne tik nurodydavo paauglei, ką rengtis, bet ir drausdavo Y. Kusamai tapyti, o rastus piešinius tiesiog sunaikindavo. Negalėjo būti ir jokios kalbos apie mergaitės meninį lavinimą. Kaip vėliau ne kartą prisipažino pati Y. Kusama, ji esanti savamokslė menininkė, o į tapybos kursus buvo užsirašiusi tik kartą gyvenime ir tai tik tam, kad, gyvendama Niujorke, neprarastų JAV vizos.

Motina net buvo suplanavusi mergaitės santuoką su visiškai nepažįstamu berniuku iš kitame miestelyje gyvenusios turtingos šeimos. Būsimosios menininkės tėvas buvo švelnaus charakterio žmogus, jis nesugebėdavo pasipriešinti valdingai žmonai. Be to, tėvas priklausė nuo motinos finansiškai, tad, pasak Y. Kusamos, nuo pat santuokos pradžios buvo netekęs savo vyriško veido.

Gėlių sodas
Menininkė prisimena, kad jau būdama dešimties savo darbuose pradėjo naudoti haliucinacijose regėtus motyvus. „Būtent tada, vieną dieną sėdint prie stalo, nusileido balta užsklanda, ir staltiesė pražydo tikromis violetinėmis gėlėmis“, – prisimena Y. Kusama. Sulaukusi paauglystės, ji jau buvo tapusi nuolatine psichiatrų pacientė.

Pasikartojančios vizijos lėmė ir meninių elementų pasikartojimą Y. Kusamos kūryboje. Detalių kartojimas būdingas tiek jos instaliacijoms, tiek filmams, tiek rašiniams. Be abejo, labiausiai šio savito metodo naudojimas akivaizdus Y. Kusamos kuriamoje dailėje ir šiuolaikiniame mene. Skirtingais gyvenimo ir kūrybos etapais tai buvo voratinkliai, labirintais susuktos linijos, skirtingų spalvų žirneliai. Būtent pastarieji ir tapo Y. Kusamos vizitine kortele, dėl kurios jos darbai atpažįstami viso pasaulio meno žinovų ir mėgėjų.

Anot pačios Y. Kusamos, net ir draudimai kurti bei fizinės bausmės už piešimą neatbaidė jos nuo meno. „Jis buvo tapęs mano išsigelbėjimu, nes savo baimę ir haliucinacijas aš tarsi išversdavau į meno kalbą. Tokį mechanizmą naudoju ir iki šių dienų. Jeigu ne menas, senai būčiau nusižudžiusi. Tačiau kiti meno gydymo būdai man netinka – ligoninėje pacientams taiko kaligrafijos, tapybos ar net karaokės terapiją, bet, būdama vienintelė pacientė, turinti didelę meninę praeitį, niekada tokioje veikloje nedalyvauju. Manęs tai tiesiog neveikia“, – apie sau pačiai taikomą meno terapiją itin atvirai pasakoja Y. Kusama, visą gyvenimą nesiskirianti su žirneliais – elementu, kuriuo margina tiek kūrinius, tiek savo garderobą, tiek viską aplink save.

Žirneliai, pasak jos, yra reikšmingas simbolis. „Žirnelis yra saulės formos, o ji – viso pasaulio energijos simbolis. Žirnelis taip pat yra ir mėnulio – ramybės simbolio – formos. Apvalūs, minkšti, spalvingi, bejausmiai ir chaotiški žirneliai virsta judėjimu. Jie – tai kelias į begalybę“, – taip apie jos vardo sinonimu tapusius žirnelius kalba Y. Kusama.

Apskritai begalybės tematika yra vienas ryškiausių menininkės kūrybos leitmotyvų. Nesibaigiantys veidrodiniai kambariai ar kelių šimtų metrų ilgio ant sienų piešti tinklai byloja, kaip manoma, apie stiprią Y. Kusamos ligos įtaką jos kūrybai.

„Vieną dieną piešiau labirinto formos tinklus, kai supratau, kad vietos ant popieriaus nebėra, tad pradėjau piešti ant stalo. Piešiau ilgai. Kai kitą rytą atsibudau, visos kambario sienos buvo išmargintos tinklais. Nieko neprisiminiau. Suprantu, kodėl dažnai esu vadinama apsėstąja menininke“, – viename interviu pasakojo Y. Kusama.

Sodo akcentai
Būdama 27-erių, Y. Kusama ryžosi palikti nemielus namus ir, nemokėdama nei anglų kalbos (pokario Japonijoje ši kalba buvo uždrausta – aut. past.), nei turėdama draugų užsienyje, persikėlė gyventi į JAV. Atsisveikindama su dukterimi, Y. Kusamos motina davė jai milijoną jenų ir liepė daugiau niekada nekelti kojos į jos namus. Vieninteliu žmogumi, padėjusiu gabiai japonei užjūryje, tapo kultinė amerikiečių fotografė Georgia O‘Keeffe, su kuria Y. Kusama kelerius metus susirašinėjo laiškais.

Jau po aštuoniolikos mėnesių Y. Kusama Niujorke surengė asmeninę savo darbų parodą. Tuo metu ji jau buvo tapusi viena avangardo judėjimo lyderių, tarp kurios bičiulių buvo tokie šiuolaikinio meno ir poparto veikėjai kaip Andy Warholas ir Donaldas Juddas. Naudodamasi savo rėksmingu įvaizdžiu ir per daug neslėpdama psichikos ligos istorijos, Y. Kusama greitai tapo viena ekscentriškiausių Niujorko meninio pasaulio žvaigždžių.

Netrukus po savo atvykimo į svečią šalį drąsi menininkė interviu vienam Japonijos leidiniui pareiškė esanti pasiruošusi sukelti tikrą revoliuciją Niujorko meniniame gyvenime. Ir jai tai pavyko. „Atvykau kaip tik tuo metu, kai Niujorke formavosi nauja meninė jėga. Taip tapau istorijos dalimi, – prisimena Y. Kusama. – Mane traukė šio miesto energetika.“

Paklausiusi G. O‘Keeffe patarimo, jauna menininkė savo tapybos darbus rodydavo visiems, ką tik sutikdavo bohemiškuose vakarėliuose. Netrukus jai nusišypsojo pirmoji komercinė sėkmė: bičiuliu vėliau tapęs D. Juddas vieną jos darbą įsigijo už tais laikais neįsivaizduojamą sumą – 200 JAV dolerių, kuriuos, kaip pamena Y. Kusama, tuomet jau žinomas menininkas išmokėjo keturiomis dalimis. Tiesa, didesnių turtų menininkei taip ir nepavyko sutaupyti dar kelis dešimtmečius.

Nors Niujorko publika Y. Kusamą pasitiko plojimais, ji, kaip ir daugelis ano meto niujorkiečių menininkų, vertėsi itin sunkiai. „Buvome vargšai, bet dideli entuziastai. Eidavome į restoranų vidinius kiemus ir rausdavomės jų atliekų konteineriuose“, – viename iš gausybės interviu prisiminimais dalijosi japonė.

Begalinės veidrodinės sienos
Niujorko periodas laikomas vaisingiausiu visoje Y. Kusamos karjeroje. Būtent šiame mieste ją buvo apėmęs didžiulis įkvėpimas – po suvaržymo ir tabu, kuriuos buvo nulėmusi jos gimtoji kultūra ir šeimos aplinkybės, Niujorko laisvė tiesiog užvaldė jaunąją menininkę. Šiuo laikotarpiu ji sukūrė nemažai poparto, minimalizmo, siurrealizmo stilistikai priskiriamų kūrinių, rengė hepeningus ir performansus, aktyviai dalyvavo socialinėse kampanijoje prieš Vietnamo karą, ne kartą buvo suimta.

Gyvendama Niujorke, ji suspindėjo ir tarptautinėje arenoje. 1966-aisiais niekieno nekviesta ir neatstovaudama jokiai šaliai, Y. Kusama pasirodė prestižinėje Venecijos meno bienalėje ir pristatė savo garsųjį darbą „Narcizo sodas“ („Narcissus Garden“ – angl.). Tiesiog gulėdama sidabrinių kamuolių jūroje, menininkė sukėlė tikrą skandalą – apžiūrėti instaliacijos atėjo minios žmonių, jos atvaizdais mirgėjo visa spauda ir žurnalų viršeliai.

Panašaus efekto buvo sulaukusios ir jos pirmosios jungtinės parodos Europoje. Kartu su kitais amerikiečių menininkais pristatydama šiuolaikinį meną Berlyne, Paryžiuje ar Amsterdame, didžiausio publikos ir spaudos dėmesio sulaukdavo būtent ji. „Susidomėjimas buvo toks didžiulis, kad dažnai jausdavausi nepatogiai prieš kitus autorius, kurie lyg ir likdavo šešėlyje“, – pasakoja Y.Kusama.

Būdama toli nuo gimtinės, ji stengėsi atsikratyti ne tik paauglystės traumų, bet ir konservatyvių Japonijoje jai įskiepytų tradicijų pėdsakų. Y. Kusama niekada neslėpė bijojusi sekso ir vyriškos giminės, nes jos gimtojoje šalyje kalbos apie geismą buvusios griežtas tabu. Būtent Niujorke ji ėmėsi kurti kolekciją „Sex Obsessions“ („Apsėdimas seksu“ – angl.), kasdienius daiktus nusėdama falus primenančiais objektais. Taip gimė egzotiškai atrodantys baldai ir net ištisi kambariai – Y. Kusama meistriškai tvirtino prie sofų ir stalų čiužinių kamšalu prikimštas kojines ir skirtingų dydžių audinio maišelius, kuriuos pati ir siūdavusi. Menininkė tikino tik tokiu būdu atsikračiusi dar vienos savo baimės – baimės geisti vyro ir su juo suartėti.

Atgimimo akimirka
Tačiau paaštrėję ligos priepuoliai bei suprastėjusi fizinė sveikata privertė menininkę po daugiau nei dešimtmetį užsitęsusio triumfo užsienyje grįžti į gimtinę. 1973-iaisiais jos lėktuvas nusileido Tokijuje. Į Niujorką ji niekada nebegrįžo.

Sakoma, kad šiame mieste jos šlovė greitai užgeso. Susidomėjimas jos persona vėl išaugo tik po dviejų dešimtmečių, kai Niujorke ir kituose Amerikos miestuose buvo surengtos kelios jos retrospektyvinės parodos.

Japonijoje ji susikoncentravo ties romanų rašymu, tačiau nenustojo kūrusi ir savo firminių instaliacijų. 1977-aisiais ji savanoriškai, gydytojų patariama, apsigyveno psichiatrijos ligoninėje, kurioje savo kambarį ir studiją turi iki šių dienų. Didesnę studiją ji nuomojasi visai netoli ligoninės, kad galėtų retsykiais iki jos pasivaikščioti ir niekieno netrukdoma atsiduoti kūrybai.

Y. Kusama neslepia – nors pastaraisiais metais ji galinti mėgautis tarptautiniu pripažinimu, o 1993-iaisiais pasiekė aukščiausią savo karjeros viršūnę ir – šįkart jau oficialiai – atstovavo Japonijai Venecijos bienalėje, ji vis dėlto jaučiasi vieniša. Prieš daugelį metų nutrūkę santykiai su šeima, iki šių dienų neišgyvenę draugai, gyvenimas ligoninėje – dėl šių priežasčių garsiausia visų laikų Japonijos menininke tituluojama Y. Kusama priversta kasdien grumtis su vienintele savo palydove – psichikos negalia. „Pastaruosius dešimt metų manęs niekas nelanko. Kartais paskambina vaikystės draugė iš Matsumoto ir pasiskundžia, kad ir vėl mirė du draugai. Kartais jie miršta nuo širdies smūgių. Bet aš net negalėčiau pagalvoti apie mirtį, nes esu be galo užsiėmusi. Skraidau po pasaulį, mane kalbina žurnalistai“, – pasakoja Y. Kusama.

Ir visgi daugiausia laiko ji praleidžia kurdama, ir, suvokdama, kad laiko liko nedaug, kuria ji su užsidegimu. „Nebenorėčiau gyventi Niujorke, nes tada turėčiau kiekvieną vakarą eiti į vakarėlius. To sau leisti nebegaliu, nes visiškai neturiu laiko. Dar daug turiu nuveikti. Gaila, kad mane riboja liga“, – atvira kitąmet 82-ąjį gimtadienį švęsianti menininkė, kuri vis dar turi gerti stiprius, ją į realybę grąžinti padedančius vaistus.

Krimsono akis
Pastaruoju metu ji kurianti dokumentinius filmus, sėkmingai rašanti ir parduodanti romanus (po grįžimo iš JAV ji gimtinėje tapo labiau žinoma kaip rašytoja – aut. past.), kuria ekstravagantiškus interjerus, tęsia kadaise Niujorke pradėtą darbą mados ir taikomojo meno industrijoje. Pastarasis užsiėmimas itin siutina kritikus, kurie per visą Y. Kusamos karjerą buvo jai labai palankūs.

Rimtiems menotyrininkams užkliūva japonės pasinėrimas į komerciją – kasmet ji kuria marškinėlių kolekcijas drabužių tinklui „Uniqlo“, pagal jos koncepcijas kuriami mobiliųjų telefonų dangteliai, kitų elektronikos prekių dizainas, žirneliais marginami žaislai ir rankinės. Be to, jos veidas ir vardas aktyviai naudojami visiems šiems produktams parduoti. Tad kritikai tokį posūkį Y. Kusamos biografijoje atvirai vadina veidmainišku ir išdavikišku, nes būtent ši menininkė prieš kelis dešimtmečius būrė Niujorko bohemą kovoje su didžiulėmis korporacijomis ir kapitalizmu apskritai.

Kita vertus, kiti kritikai tikina, kad kapitalizmas yra šiuolaikinio gyvenimo realybė, tad Y. Kusamai metamus kaltinimus jie vadina tuščiais ir kur kas didesniu parsidavėliu įvardija kitą garsų Japonijos menininką Takeshi Murakami, kuris noriai pasirašydavo komercines sutartis nuo pat savo karjeros pradžios (išgarsėjo sukūręs lėlėmis išmargintą dizainą „Louis Vuitton“ rankinėms – aut. past.). Y. Kusamos gynėjai aiškina, jog menininkė jau paliko didžiulį indėlį šiuolaikiniame mene, tad reikėtų pamiršti nedidelius jos nusikaltimus ir verčiau prisiminti jos stebėtiną produktyvumą ir kūrybos išskirtinumą. Esą kur kas kruopštesnės analizės nusipelno šios asmenybės santykis su jos liga ir ypač negalios vaidmuo kūryboje.

Mobilusis telefonas ir jo laikiklis. Yayoi Kusamos koncepcija
Pati menininkė tikina skaitanti tiek geras, tiek prastas apie save parašytas recenzijas, tačiau neigiamus atsiliepimus ji tiesiog ignoruojanti. Iki šiol dosniai dalijanti interviu, pastaraisiais metais Y. Kusama nebeleidžia jos fotografuoti. Išimtį ji neseniai padariusi tik garsiam Japonijos fotomenininkui Nobuyoshiui Arakiui, kuriam leido save fotografuoti, užsidėjusi ryškų peruką ir apsivilkusi futuristinio stiliaus kimono.

Tačiau visuose interviu ir recenzijose ji neišvengiamai vadinama gyva šiuolaikinio meno legenda, ir šiam epitetui negalėtų prieštarauti nei Y. Kusamos priešininkai, nei gerbėjai, kurių ji, beje, turi labai daug.

„Turiu didžiulį skaičių entuziastingų mano meno gerbėjų, ir visi jie nesiliauja mane liaupsinę. Neslėpsiu – man tai patinka, – pasakoja ekscentriškumo nestokojanti menininkė. – Ir aš turiu ką jiems duoti. Manyje dar tiek daug likę! Stengsiuosi kurti tol, kol mirsiu, tikėdamasi, jog mano menas lies žmonių širdis dar penkis šimtus arba tūkstantį metų. O gal ir amžinai!”
.
.
.
.
.
.
.
source: leblogdukitsch

Yayoi Kusama est une artiste Contemporaine Japonaise née en 1929 à Matsumoto. Ses premières oeuvres, réalisées dans les années 50, sont des Aquarelles et dessins issus, dit-elle, d’hallucinations de son enfance. Ses oeuvres se composent autour de motifs récurrents, tels que les pois (qui deviendront sa marque de fabrique) Plusieurs de ses aquarelles ont été exposé quelques temps après, à Seattle et New-York.

À la fin des années 50 elle quitte le Japon pour les États-Unis oÙ elle participera indirectement au mouvement du Psychédélisme et du Pop Art. En 1960 elle écrit son « Manifeste de l’oblitération » et déclare : « Ma vie est un pois perdu parmi des milliers d’autres pois… ». Après ses Infinity Net Paintings à la Brata Gallery en 1992,

Elle expose des photos, collages, installations, avec Joseph Cornell, Jasper Johns, Yves Klein, Piero Manzoni, Claes Oldenburg, et Andy Warhol, et réalise également des happenings. En 1964, elle présente One Thousand Boat Show à la galerie Gertrude Stein.

En 1986, elle exposera pour la première fois en France au musée des beaux-arts de la ville de Calais. En 1998 au Museum of Modern Art (MoMA) de New York elle présente son exposition : Love Forever 1958-1982.

Le public français la découvre en 2001 réellement, lors de sa première exposition parisienne à la Maison de la culture du Japon. Elle acquièrent sa célébrité grâce à ses installations faites de ballons rouges, de pois, de miroirs et de jouets au milieu desquels elle se met en scène.

En 2011 elle voit sa première retrospective française exposée au centre Pompidou du 11 octobre 2011 au 9 janvier 2012. Voici quelques une de ses oeuvres dans un style purement kitsch, psychédélique et pop !
.
.
.
.
.
.
.
.
source: paulaquintaswordpress

Yayoi Kusama: A artista japonesa iniciou sua carreira aos 10 anos de idade quando começou a pintar polka dots, em suas obras explora sempre a forma circular em todos os tipos de base e cores.
.
.
.
.
.
.
.
source: fashionnewbakeryblogspot

Yayoi Kusama eccentrica artista nipponica della pop art, è pittrice, è scultrice, è fashion designer, è poeta, oggi ha 83 anni e continua a creare spostandosi ogni giorno tra il suo quartiere generale nel quartiere di Shinjuko a Tokyo e la struttura psichiatrica in cui vive da oramai 35 anni che raggiunge, ogni sera, con un pulmino…naturalmente a pois!!!

Di se stessa e del suo lavoro dice:
“Devo parte della mia creatività alle medicine che prendo, la maggior parte della gente cerca di nascondere i propri incubi, io invece ho deciso di esporli al museo sotto forma di quadri, video ed installazioni”
Uno dei suoi feticci più conosciuti sono le zucche, disegnate in maniera ossessiva sulla tela o riprodotte in maxi sculture e lei spiega con semplicità disarmante : “Durante la guerra non c’era mai cibo ed a casa non si mangiava altro che zucca, non ne potevo più…”